Донелайтис

Kristijonas Donelaitis (1714-1780). Biografija. Kristijonas Donelaitis gimл pirmаja Naujшjш, 1714, metш dienа Rytш Prыsijoje, Lazdynлliш kaime laisvo valstieиio рeimoje. Yra юinoma, kad, be Kristijono, Donelaiиiai turлjo dar 3 sыnus ir 3 dukteris. Naujagimis valstieиio рeimai buvo nauja burna. O jа maitinti nebuvo lengva, nes valstieиiai tuo metu

gyveno nepaprastai sunkiai. Sunkш valstieиiш gyvenimа nuo pat vaikystлs ant savo kailio patyrл Kristijonas. 1720 metais mirл Kristijono tлvas, o naрlл motina liko vargti su septiniais maюameиiais vaikais. Sunki ekonominл valstieиiш padлtis, юiauri socialinл ir nacionalinл priespauda nuo pat vaikystлs stipriai paveikл bыsimo poeto sаmonж ir skaudino jo рirdб visа gyvenimа. Tai atsispindi ir jo groюinлje kыryboje. Kristijono kelias nuo pat pirmшjш mokslo dienш pasuko б

Karaliauиiш, kur jau anksиiau buvo apsigyvenжs vyresnysis brolis. Jis pateko б pradinж mokyklа, skirtа neturtingiems moksleiviams. Vidurinлje mokykloje jis pradлjo mokytis bыdamas 17 metш. Pradinл mokykla greiиiausiai buvo lietuviрka, o vidurinл – lotyniрka. Pastarаjа jis lankл 5 metus, gerai joje бsisavino lotynш kalbа, pramoko taip pat graikш, hebrajш, prancыzш

kalbш, lavino iрkalbа, studijavo antikinж literatыrа. 1736 metш rugsлjo mлnesio 27 dienа K. Donelaitis бstojo б Karaliauиiш universitetа teologijos fakultetа. Iр karto jis pateko б universiteto bendrabutб. Tai rodo jб turлjus ypatingш gabumш, nes б bendrabutб priimdavo tik labai nedaug paиiш gabiausiш studentш. Studijш metais K. Donelaitis daug dлmesio skyrл muzikai.

Jis ir vлliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurб laikа buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turлjo puikiа muzikinж klausа, nes sugebлjo net muzikinius instrumentus gaminti. 1740 metais pavasarб K. Donelaitis baigл universitetа ir iрvyko atgal б Lazdynлlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, б kuriа jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedлju, buvo Stalupлnш miestelis, vos uю keliolikos kilometrш nuo jo gimtinлs.

Jaunasis mokytojas labai uoliai лmлsi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau иia pradлjo raрyti pasakлиias. Jis paraрл jш daugiau, taиiau iрliko tik рios: “Lapлs ir gandro иesnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Рuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalб”, “Vilks provininks”, “Аюuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo pasakлиioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo

Ezopo laikш to юanro kыriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Taиiau ir skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikл savo gyvenamam metui ir aplinkai, kad sekimo pлdsakш beveik visai neюymi. Jau pasakлиiuose galima pastebлti kai kuriuos K. Donelaiиio stiliui bыdingus bruoюus (polinkб б hiperbolizavimа, pakartojimus, iрskaiиiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie visiрkai iрryрkлjo юymiai vлliau sukurtame brandюiausiame jo kыrinyje “Metai”.

Po poros metш sлkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedлju. Toji vieta greiиiausiai atsirado dлl mokyklos vedлjo mirties. Su jo рeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai paюinojo юmonа Anа Marijа Olefant. Ji K. Donelaiиiui patiko, ir jaunojo mokytojo рirdyje бsiюiebл meilлs jausmai. Todлl, iрsikлlжs iр Stalupлnш, jos nepamirрo ir 1744 metais su ja susituokл.

Treиiaisiais tarnybos metais, gavжs pasiыlimа uюimti Tolminkiemio parapijos klebono vietа, K. Donelaitis dar kurб laikа delsл iрsikelti iр Stalupлnш, nes nenorлjo palikti savo mokiniш, nepasibaigus mokslo metams. Prieр uюimdamas klebono vietа, K. Donelaitis privalлjo dar Karaliauиiaus universitete iрlaikyti pastoriaus egzaminus, kuriш, baigdamas universitetа, nelaikл.

1743 spalio mлnesб, jis iрlaikжs egzaminus, netrukus iрsikлlл б naujаjа paskyrimo vietа, ir jau lapkriиio 24 dienа pradлjo eiti dvasininko pareigas. Pradлjжs eiti savo pareigas, jaunasis klebonas iр karto pasirodл labai uolus. Toks jis pasiliko ir visа gyvenimа. Beveik niekur iр tolminkiemio neiрvykdamas, K. Donelaitis tuokл savo parapijieиius, krikрtijo jш vaikus, laidojo mirusiuosius, reguliariai atlikinлjo baюnytлlлje nustatytas pamaldas, sakл pamokslus iр ryto vokiрkai, o po pietш lietuviрkai.

Klebono pareiga buvo tvarkyti Tolminkiemio baюnyиiai bei pastoriш naрlлms priklausantб beveik 40 ha ыkб. Ir tа darba K. Donelaitis stengлsi kuo geriau atlikti. Taиiau poetiрkai K. Donelaiиio prigimиiai visi tie darbai buvo sunki naрta, kuriа jis vilko kantriai, nors be meilлs. Iр бvairiш iрlikusiш aktш ir dokumentш matyti, kad K. Donelaitis buvo veiklus юmogus, geras administratorius, sumanus visuomeniniш reikalш organizatorius.

Vietoje begriыvanиios Tolminkiemio baюnytлlлs jis 1756 metais parapijos ir valdюios lлрomis pastatydino naujа, mыrinж. Nuo бvairiш pareigш ir vieршjш reikalш laisvu metu K. Donelaitis nemлgo dykinлti. Jis rыpestingai augino savo paties pasodintа sodа, рlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus, laikrodюius bei muzikos instrumentus. Tais savo darbais jis buvo plaиiai юinomas apylinkлje.

Gyvendamas toli nuo didesniш рalies centrш, K. Donelaitis ir nuo svarbesniш to meto politinio gyvenimo бvykiш laikлsi nuoрaliai. Giliai pasinлrжs б savo aplinkа, б kasdeninius darbus bei rыpesиius, jis kokios nors platesnлs dirvos savo veiklai uю Tolminkiemio ribш neieрkojo. Lietuviш literatыros laimei jis visа savo kыribinж energijа skyrл poezijai ir svarbiausiа savo gyvenimo etapа Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kыriniu “Metai”.

Taиiau, kai 1780 vasario mлnesio 18 dienа K. Donelaitis mirл, jo parapijieиiai ir artimieji draugai Tolminkiemio baюnyиioje palaidojo jб kaip parapijos klebonа, nagingа бvairiш muzikos ir fizikos instrumentш dirbлjа, garbingа dvasininkа ir puikш юmogш, bet labai maюai kam юinomа poetа. K. Donelaiиio groюinл kыryba, бvairыs jo raрtai, dokumentai ir kitokia archyvinл medюiaga, o taip pat literatыra apie jб duoda pagrindo teigti, kad бюymusis lietuviш tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus

nuoрalaus Rutш Prыsijos baюnytkaimio protestantш pastorius, o dideliш gabumш, aukрto intelektinio pajлgumo, turtingos dvasios ir sudлtingos natыros asmenybл. Jis pilnas kыrybinлs energijos praktinei veiklai, tiesus ir drаsus,jauиiаs savo asmens vertж ir ginаs savo garbж, mokаs nuoрirdюiai mylлti ir aistringai neapkжsti, aрtria ironija triuрkinti prieра ir рvelniu юodюiu praрnekti draugа. Poetas mylлjo gyvenima, ponш ir valdininkш engiamus bыrus ir gimtosios юemлs

laukus. Taиiau jam nemaюa teko kentлti, nes gyveno ir veikл niыrioje feodalizmo gadynлje, kai visur, jo paties юodюiais tariant, vieрpatavo “neteisingumas, neteisumas, palinkimas valdytis, savanaudiрkumas, рykрtumas”. “Metai” K. Donelaitis “Metus” pradлjo raрyti apie 1765 metus, 1773-1774 metais poetas perraрл savo poemos paskutinб variantа, turinti beveik 3000 eiluиiш. Tuo metu daugelio Europos tautш raрytojш kыryboje buvo tradicinлs tematikos poemш apie kaimo gyvenimа

бvairiais metш laikais. Kartas nuo karto ir Rytш Prыsijos periodinлje spaudoje pasirodydavo eiliuotш kыriniш apie metш laikus su plaиiais gamtos paveikslais. Bet gyvendamas nuoрaliai, vargu ar galлjo K. Donelaitis greitai susipaюinti su naujausia literatыra, kaюin ar tie kыriniai jam buvo юinomi. K. Donelaitis, pasiлmжs savo amюininkш tradicinж temа apie keturis metш laikus, valstieиiш gyvenimа ir kaimo gamtа, pavaizdavo kitaip, negu jo pirmtakai ir amюininkai,

iр kitokiш visuomeniniш pozicijш ir perdлm realistinлmis iрraiрkos priemonлmis. Autorius regi XVIII amюio Rytш Prыsijos valstieиiш gyvenimа jш paиiш akimis, vertina бvykius ir reiрkinius iр valstietiрkш pozicijш jis stebi gyvenimа ne iр рalies, o pats verюiasi б vaizduojamas situacijas, kartu su veikianиiais bыriais reiрkia savo pasipiktinimа arba pritarimа. K. Donelaitis aрtriomis ir neбprastinлmis satyros priemonлmis kaip tikras valstietis pasmerkia dvarа,

parodo jo iрnaudotiрkа charakterб, apdainuoja sunkш ir alinantб baudюiavinб bыrш darbа. Jis valstieиio buities neidealizuoja, nesimлgauja dirbtinлmis poetinлmis puoрmenomis, daюnai sutinkamos tш metш poezijoje. K. Donelaiиio veikлjai yra individualizuoti, jie veikia konkreиiose ir charakteringose situacijose, nлra sauso ir schematiрko apraрinлjimo, kaip ano meto groюinлje literatыroje. Paprasta, liaudiрka K. Donelaiиio poemos kalba юymiai skyriasi nuo klasicizmo ir sentimentalizmo literatыrai

bыdingos kalbos, kuri buvo artima tik kilmingiesniems ir beveik visai svetima plaиiosioms liaudies masлms. Talentinga, bet savo metu gal dar kiek per ankstyva K. Donelaiиio kыryba ne iр karto buvo pripaюinta. Gal bыt tai atsitiko dлl to, kad poema buvo paraрyta maюai kam teюinoma lietuviш kalba. Юymus XIX amюiaus rusш filologas A. Aleksandrovas teisingai yra pastebлjжs: “Jeigu K.

Donelaitis savo kыrinius bыtш paraржs viena kuria didюiшjш kalbш, tai jis bыtш visuotiniai pripaюintas didюiшjш poetш eilлje kaip vienas iр pirmшjш.” Plaиiausio pripaюinimo ir didюiausio populiarumo K. Donelaitis pasiekл tik tarybiniais laikais, kai jo raрtai pasidarл lengvai prieinami ir liaudюiai, kai talentingieji poeto kыriniai per vertimus б rusш ir kitokias kalbas perюengл savo gimtosios рalies sienas. Autorius – Dmitrijus Рkulis. Naudota literatыra –

K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”. Naujamiesиio vid. mokykla, Vilniaus m. 1999 m.