Marius Savickas
12c kl.
Mato Šalčiaus vid. m-kla
Referatas
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto
vidaus ir užsienio politika
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didžiojo asmenybės
bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
a) Karai
su kryžiuočiais 1392-1394 m.
b) Kovos
dėl Žemaičių 1399-1409 m.
c) Žalgirio
mūšis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas
žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį,
yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis
kitų didžiųjų kunigaikščių valdė LDK ir
siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis
valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai
nuveikė daug sėkmingų darbų tvarkant ir stiprinant LDK.
Vytautas geriausiai iš visų valdovų gerino LDK padėtį
kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
Šia tema, būtent LDK valdovo
Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika, valdymo laikotarpiu, domisi
nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar
šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir
išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas
šį referatą. Paminėti norėčiau A.
Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos
didįjį kunigaikštį Vytautą knygoje Vytautas Didysis.
Dar vienas autorius, tiksliau istorijos mokytojas, 40 metų
dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs
knygą “Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.
1
Vytauto vaikystė yra labai mažai
žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip užsilikusios žinios sako,
Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir energingų veido
bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido
atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo
žmonos palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa
Vytauto figūra atsišvietė pasitikėjimu savim, energija,
gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia
didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo,
bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir
žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir orientacija:
iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus. Dejuodavo net
kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių
observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokėjo
laiką taip suvartoti, jog nė minutė nenueidavo niekais.
Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo
nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir
prašymų, ar duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi
teisybe. Ta savybe jis užsipelnė didelės pagarbos tiek
savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką,
jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas
šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu
laikė tokį monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo
į šalį valstybės reikalus.
Palaikė gerus santykius ir su
pirkliais. Jų padedamas įsigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangių
akmenų, audeklų, kailinių ir kitokių brangenybių,
kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas
ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir
jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu
pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi
gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo
nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius
priimdavo vaišingai ir gražiai.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo
karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač
jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai
juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos
išradimus ir papročius.
Kiekviename jo svarbesniame žygyje
galima pastebėti karo dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas.
Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės
gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir
vienų ir kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių
kraštų atsilankydavo.
Mokėjo ne tik vokiečių, bet
ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų
kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas
daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare
totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o
iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo
siuntinėjami totorių kalba raštai.
Visi mokslai kunigaikščiui tiek
turėjo reikšmės, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos
gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių
mokinys, realistas ir praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir šykštus,
bet žinodamas reikalus, dažnai griebdavosi sąmojaus ir
lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį atkalbinėjo
dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais,
Vytautas atrėmė: todėl ir reikia kariauti, nes jeigu
nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų priešų; jei
būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du
priešai: šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas
priminė jo didelį dosnumą dalinant totoriams žemes
Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima ir laukinius
žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse
kažkas gyrė vieną iškalbingą kunigaikštį,
Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau iškalbingas,
bet užtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart iš Lietuvos
pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Tenai,
kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir
drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
1 Šapoka A. Vytautas
Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prūsuose Vytautas turėjo
progos ir su įvairių kraštų žmonėmis susitikti ir
išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų
kraštų politika, siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo
atviri, nes matė, kad jį gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam
net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose
mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra,
kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas
bažnyčias, pilis ir t.t.
Išmoko čia ir tos suktos, bet
realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su
kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai
pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai
ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš
prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo.
Apskritai imant, Vytautas būdamas gabus, tvirtos valios, be galo
energingas ir labai darbštus, iš šitos mokyklos išėjo
tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų
siekimais ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
Paviršutiniškai pažvelgus
atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra nepastovus: tai bėga pas
vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip
nėra. Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo -
tėviškės. Jis nė valandai neužmiršta, ko jis
nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi
įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi, politikuoja, ieško
šalininkų (Ordinas, Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra
persilaužimo metai - jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su
Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik
tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė.
Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės reikalais:
tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai. Savo
tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai
atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg
medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta
į gimtąją dirvą, ir visas medis puikiai išbujoja. Jis
jau nebe pabėgęs, nuskriaustas kunigaikštis, kovojęs
dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.
Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė
nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis
virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio
pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada
turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo valdžią,
kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai vertas. Jo veiksmuose
jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko galėjo jis imti
reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau
uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir
sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo
veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo.
Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų
kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir
kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos
mintys.2
Vytautas buvo žymus ir kaip savo
krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo suirusią neramią
šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.
Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią.
Jis valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio
pasipriešinimo: be pasigailėjimo šalino savo giminaičius
kunigaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius
žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji
pagalbininkai jo pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose
žiaurumas sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti
laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.
Vytautas buvo geras šeimininkas ir
finansistas: pinigų jam
netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas
skolinti Jogailai. Jis nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų
nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir
neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių
išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę,
užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas
(Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra
svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir
_______________________________________________
2 Šapoka A. Vytautas
Didysis. V., 1988, p 258-260
pasireiškimo dalis.3
2
Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta
prie Lenkijos. Šis politinis žygis, iš karto pritartas ir paties
Vytauto, vėliau jam ir lietuvių visuomenei pasirodė
įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be to,
Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai
priklausančios tėviškės, o aukštoji Lietuvos
visuomenė, matydama, kad ji gali būti atstumta nuo krašto
interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais, negalėjo
nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte
padėties ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų
priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir jos visuomenės
reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų, nebe
svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo
tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai
priklausančiais Rusų žemių plotais.4
Vytautas,paėmęs valdyti
Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė seną, jau paties
Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi
įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,
sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo
dviem kryptim: vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai
šio galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose -
pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo
dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po
unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių
problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio
rėmų: tai bus svarstoma kitų.
Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu
Vytautui buvo labai daug. Dėl naminių karų daugelis Lietuvai
priklausančių kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon:
dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos
atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos
_________________________________________________________
3 Lietuvos Didysis
kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
4 Šapoka A. Vytautas
Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus
prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti
bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės
išvengti, dar tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi
atsipalaiduoti iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo
rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie
būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi
viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
Pirmas prieš Vytautą
pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis Dimitras
Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą
Kęstutį ir atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė
Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus
palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti.
Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį
staigiu puolimu. <…>
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto
klausyti ir Kijevo kunigaikštis, Algirdo sūnus, Vladimiras,
nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio Podolijos
kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų
buvo išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <…>
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos
kun. Feodoras, Liubarto sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo
žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą.
Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,
iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami
Vytautui pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija
atiteko Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius
Volynijos kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų
didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.
<…>
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė
panaikinti stambiųjų sričių kunigaikštijas,
tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių
kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą
Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos
valstybės suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės
buvo atiduotos valdyti didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie
Vytauto pastatyti vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį
padarė savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai,
valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio,
kuris juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami
tokias sritis, Gedimino ainiai ir šiaip aukštos kilmės
kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir kartais net
sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus
sričių kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus
Vytauto vietininkams, viskas buvo suimta į vienas rankas. Mat, tie
vietininkai neturėjo jokios politinės reikšmės, kaip
ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli
žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo
kunigaikščio vietininkai jį rėmė tiek materialiai,
tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys
politiškai pateko visiškon Vytauto priklausomybėn, kas
sustiprino jo padėtį krašto viduje. Tada prasidėjo ir
rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių
įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos
baltgudiškai knygos, kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą,
ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė
didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip
materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė
reikšmė ir galybė. I jo iždą ėmė plaukti ir
tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių kunigaikščiams.
Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie
muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam
kunigaikščiui ir ūkio pajamos, nes sričių
kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai atiteko
Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten
kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio
prižiūrėtojai. Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti
net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė
nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių
rinkėjų pareigas. Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau
gaudavo pajamų, negu anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos
sujungimas į vieną politinį vienetą, išaugimas
materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį
lenkėsi ne tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir
užsienis ėmė su juo skaitytis.5
3
a) Kai Vytautas pabėgo
iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė,
nieko nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių.
Pirmiausia visomis jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą
ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos spėjo
pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje
kryžiuočiai sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos
pilis, o rudenį jau siautėjo Žemaičiuose. Bet tai buvo tik
baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai, paties didžiojo
maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos, Drohičino ir
kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo
ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į
Raseinių žemę, o kitas, didesnis - į pačią
sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos,
Vokietijos, pasisamdę lankininkų iš Genujos,
kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu
atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė
Vilniaus link. Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę,
bandė stabdyti kryžiuočius, bet nesėkmingai.
Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau paimti
neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius
lietuviai persekiojo. <…> Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai
nuniokojo Lietuvą. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti.
Ordino didžiajam magistrui pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai
Lietuvos nenugalės. Be to, vokiečius ištiko dar viena
nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino siuzerenas
imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė
atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas
atidavė kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau
džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas
Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo
raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje surengė žygį,
kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi
siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo
gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė,
priešinosi pavergėjams.
Vieną pilį prie
Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą,
kai kurie žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė
spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat.
Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė
gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai
skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė
vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius
išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį,
persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas
kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo.
Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug
žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro
bėgo į Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas
rašė Vytautui skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti.
Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik
žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur
tik nori, ir jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės.
Kadangi nustatyti, kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis,
esą labai sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio
negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas
remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno sutarties.
Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su
kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi jis vėl jiems
atidavė Žemaičius, bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M.
Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250
gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai
priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su
Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo
pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo atsigręžti
į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius
metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl pristatė pilių ir kiek
galėdami įsitvirtino. <…> 1408 m. Ordino vadovybė
Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių
ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to įsakymo
nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas
ragino Vytautą greičiau atsiimti tuos 250 saviškių,
tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės vežė
žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir
Žemaičiai priešinosi vis atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo,
ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš savo krašto
grobikus. <…> 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos
pilį (Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą.
Visur mušami ir persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į
Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams
parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad anksčiau
pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis
prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o savo
vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam suteikė
Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas
ėjo iki 1412 metų.7
c) Vytauto vadovaujama Lietuvos
kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų išžygiavo 1410 m.
birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko
link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo
ir iš kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29
d. tiksliai sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į
Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M.
Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug
arčiau, todėl jie atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai,
pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana greitai, be
jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą,
Vyslą. Tai rodo, kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau
amžininkus stebino toks sąjungininkų kariuomenės
drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai
nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės
kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos su Ordinu jau buvo
pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną buvo galima
nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.
Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į
Ordino teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų
žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir
pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti
kelią. Jiems reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl
skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir
liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir
Tanenbergo kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis
eilėmis išsiskleidė sąjungininkų kariuomenė.
Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre
sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir
samdiniai čekai su moravais. Visą sąjungininkų
kariuomenę rikiavo Vytautas. Kairiajame sparne rikiuoti lenkų
kariuomenę jam padėjo Zindramas iš Maškovičių.
Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.
Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės
ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia
delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,
kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar
tikėjęsis, kad paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti,
susitaikyti su kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų
pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas,
priešingai, veržėsi į mūšį. Jis
pasitikėjo savo jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti
ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal
vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią
priešo kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila
nesusitaikytų arba kad kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos
15 d., jau gerokai įsidienojus, kai kantrybės pritrūkęs
didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį,
o Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo
gerų pozicijų išėjusį priešą. Vokiečiai
dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet paskui
nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę
iečių spiečius, kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir
kalavijais, visi susimaišė, susigrūdo.
Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą.
Paskui didelė dalis lietuvių ir totorių pulkų,
ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške
pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus,
kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo centrą, kur kovėsi
Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai,
apie šešias valandas, bet aiškios persvaros neturėjo nei
viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė, kai
kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios
lenkų vėliavos. Tačiau lenkų kariai priešus
atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo
mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio būrelio totorių
karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo
susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų,
t.y. faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai
žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir kitoje
pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus,
kryžiuočiai metė į mūšį visą rezervą
- šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant kalvos
ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai
užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo
metu kryžiuočių rezervo jėgos pradėjo supti Smolensko
ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu, kai supamieji pulkai
iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas
iš giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai”
lietuviai ir ėmė triuškinti kryžiuočius.
Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė
aiškėti sąjungininkų persvara. Taip lietuvių
kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio
ieties dūrio į kaklą žuvo pats didysis magistras,
baimės apimti kryžiuočių riteriai pasileido bėgti.
Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje.
Čia jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę
kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo
gurguoles, kuriose rado daugybę pančių ir grandinių
belaisviams surakinti. Tais pančiais buvo supančioti arba sukaustyti
patys į nelaisvę paimti kryžiuočiai. O statinės vyno,
kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai
pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas
vėliau rašė, kad išlietas vynas maišęsis su
žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio
lauke tekėję kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva
ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo Mindaugas, o
sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir
nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną.
1410 m. liepos 15 d. vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi
kaip karvedžiai ir politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino
vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė Ordino galybės
legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo
kryžiuočių vergovės žemaičius, pagaliau
sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę
palei Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8
_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos
ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263
Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių
tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas
Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis
kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą,
aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip žmogaus
ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar
karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir
jo plataus masto veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir
sukelia nemaža abejonių ir svyravimo, kas iš kitos pusės
ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį. Todėl
manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau
gražaus ir dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai,
jos praeičiai, kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius,
parodo tokius svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai
informacijos apie politinę, kultūrinę situaciją
tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar
kitus klausimus. Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština,
parodo jų didvyriškumą, apie kitus kalba, kad jie yra mažai
sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir žmonės,
nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.
| ! |
Как писать рефераты Практические рекомендации по написанию студенческих рефератов. |
| ! | План реферата Краткий список разделов, отражающий структура и порядок работы над будующим рефератом. |
| ! | Введение реферата Вводная часть работы, в которой отражается цель и обозначается список задач. |
| ! | Заключение реферата В заключении подводятся итоги, описывается была ли достигнута поставленная цель, каковы результаты. |
| ! | Оформление рефератов Методические рекомендации по грамотному оформлению работы по ГОСТ. |
| → | Виды рефератов Какими бывают рефераты по своему назначению и структуре. |